Viekšniuose veikiantis centras rūpinasi jaunimo užimtumu

Vaikų dienos centre vyksta darbas grupelėse. Kartu su vaikais užsiėmime dalyvauja ir Paulius Auryla (antras iš dešinės). Nuotr. iš asmeninio Pauliaus AURYLOS archyvo

Nevyriausybinė organizacija Telšių apskrities ateitininkai, kuriems vadovauja Viekšnių gimnazijos mokytojas Paulius Auryla, susigrąžino prieš karą bažnyčiai priklausiusį špitolės, kitaip vadinamos parapijos namais, pastatą. Jame įkurtas ir jau veikia Viekšnių šv. Jono vaikų ir jaunimo dienos centras.

Su vaikais dirba savanorės

Senojo špitolės pastato seniai nebėra. Ant jo pamatų buvo pastatyta dabartinės Mažeikių politechnikos mokyklos Viekšnių skyriaus valgykla. Pastaruoju metu ji buvo nebereikalinga. Sumažėjo mokinių, be to, brangus pastato išlaikymas nešė vien nuostolius.
Teisiškai pagal panaudos sutartį buvusios valgyklos patalpos buvo išsinuomotos dešimčiai metų. Tariantis dėl sutarties su Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija, geranoriškai tarpininkavo Mažeikių politechnikos mokyklos direktorė Vida Lumpickienė, ir sutartis buvo pasirašyta.
Apie 1 200 kvadratinių metrų ploto patalpoms reikėjo atlikti vidaus remonto darbus, sutvarkyti langus ir duris. Tačiau jau nuo 2011ųjų rugsėjo antrajame pastato aukšte pradėjo veikti Vaikų dienos centras, kurį lanko apie 30 Viekšnių bendruomenės vaikų. Su jais pakaitomis, skirtingomis dienomis ir valandomis, po dvi valandas per dieną dirba trys savanorės: Vaikų dienos centro koordinatorė Viekšnių gimnazijos mokytoja metodininkė Violeta Gurskienė ir dvi jos kolegės – Henrita Kateivienė ir Gabija Pušinskaitė.
„Prieš mėnesį pavyko suburti dar vieną savanorių komandą. Tai – mokytojos pensininkės Joana Gedvilienė, Genovaitė Drąsutienė, Tamara Maneikienė, Rūta Mylienė ir Nijolė Januškevičienė. Visos šios moterys – aktyvios Viekšnių bendruomenės narės, stiprios, pakankamai pajėgios ir kūrybingos, puikiai mokančios bendrauti, turinčios didžiulę gyvenimo patirtį ir žinančios, ką pasakyti vaikams. Visa ši graži komanda noriai įsijungė į Vaikų dienos centro veiklą“, – negaili pagyrimo centro pagalbininkėms P. Auryla.
Vaikai šiame centre keičiasi. Šeštadieniais ir sekmadieniais čia ateina tie, kurie savaitgaliais sugrįžta į namus iš internatinių mokyklų. Jie čia susirenka ne tik praleisti laiko, bet ir pažaisti. Centre yra teniso stalas, nemažai kitų stalo žaidimų.

Centras – visiems rūpimas „kūdikis“

Vaikų dienos centras turi nemažai pagalbininkų, padedančių plėtoti veiklą. Centre yra arbatinė. Įvairias žolelių arbatas labdaringai tiekia žolininkė Jadvyga Balvočiūtė. Viena iš Caritas narių Albina Paulauskienė taip pat savanoriškai daug jėgų skiria šio centro veiklai. Aukodama savo laiką, moteris kepa pyragus, bandeles, sausainius ir savaitgaliais neša juos į arbatinę, kad pavaišintų vaikus.
Prie Vaikų dienos centro gyvavimo, vaikų ir jaunimo sutelktumo prisideda ir Viekšnių verslininkai. Prieš porą trejetą savaičių Viekšnių šv. Jono Krikštytojo parapija pasirašė sutartį su prekybininku Arminu Pleškiu. Pagal sutartį prekybininkas atskiromis progomis paremia Vaikų dienos centrą maisto produktais. Šios sutarties detalėmis rūpinasi klebonas Kęstutis Zybartas, kuris siekia, kad vaikai ir jaunimas puikiai jaustųsi šiame centre.
Klebonas turi draugų Vokietijoje, kurie sutiko remti Vaikų dienos centrą savo šalyje surenkamais drabužiais, daiktais, baldais.
„Prieš gerą mėnesį į mūsų centrą atkeliavo 70 kėdžių iš Vokietijos. Jų mums tikrai labai reikėjo, nes visai nebuvo kur atsisėsti“, – džiaugiasi Paulius.
Nemažas  ir Viekšnių seniūnijos indėlis į centro veiklą. Ateitininkų įkurtą centrą labai palaiko ir remia bei rodyti iniciatyvos nevengia seniūnas Kornėlijus Kryžius. Geranoriškos paramos per seniūniją Vaikų dienos centras sulaukė ir iš AB „ORLEN Lietuva“. Iš įmonės seniūnijai dovanotų naudotų kompiuterių, aštuoni atiteko Vaikų dienos centrui.
Šio centro veiklos partneriais galima vadinti ir Vinco Deniušio meno mokyklą, nes jos direktorius Vitalius Lizdenis savanoriškai rūpinasi pastato ūkiniais reikalais: langų sandarinimu, patalpų šildymu, bendra tvarka. O Vaikų dienos centro lankytojai pagal atskiras programas dalyvauja Meno mokyklos užsiėmimuose.
Centro durys atviros ne tik vaikams. Per visą adventą sekmadieniais čia vyko įvairios Viekšnių bendruomenės popietės.

Jaunimas pats kurs laisvąją erdvę

Mažeikių rajono savivaldybės tarybos nariui P. Aurylai seniai rūpi rajono jaunimo politika. Kokia ji turėtų būti, kaip veikla turėtų atrodyti rajono miesteliuose, ne kartą diskutuota su Švietimo skyriaus vyriausiąja specialiste Loreta Rubežiene bei rajono jaunimo ir su jaunimu dirbančių visuomeninių organizacijų asociacijos „Apskritas stalas“ pirmininku Eduardu Vaičiuliu.
Prieita prie vieningos nuomonės, kad jaunimo politika turėtų būti orientuota į jaunimo kūrybinį užimtumą, kultūringą laisvalaikio leidimą, bendravimo kultūros kūrimą. Į jaunimo amžiaus kategoriją turėtų įeiti jauni žmonės nuo 14 iki 19 metų. Jiems nuspręsta atiduoti pirmąjį susigrąžinto pastato aukštą – rūsį. Ši patalpa bus skirta jaunimo laisvai erdvei sukurti. Ten ateinantis jaunimas nesijaus kaip nors įpareigotas. Jauni žmonės galės kada nori ateiti, kada nori išeiti. Galės rinktis: groti, šokti ar dainuoti. Tik šalia turės būti suaugęs žmogus, stebėtojas, kuris prižiūrės tvarką.
„Dabar mes, ateitininkai, rašome projektą dėl laisvosios erdvės sukūrimo, kuriame numatoma, kad tai yra jaunimo iniciatyva, ir jie viską turi daryti savo rankomis. Tai reiškia, kad turi išsidažyti patalpas, patys viską nusipirkti, įsirengti, pasistatyti. Pasidaryti taip, kaip įsivaizduoja, ką nori matyti, ko tikisi. Žodžiu, turi patys susiformuoti savo aplinką. Tada ją tikrai brangins ir saugos“, – apie projekto esmę kalba ateitininkų vadas.
Viekšniškiai buvo pirmieji, kurie ėmėsi tokios didelės iniciatyvos – sukurti vaikų ir jaunimo centrą, kuriame virtų gyvenimas nuo ryto iki vakaro, žiemą ir vasarą. Tikimasi, kad jaunimui susiradus veiklos, sumažės nusikalstamumas, betikslis slampinėjimas gatvėmis.
Pirmajame pastato aukšte jau vyksta ateitininkų, Caritas, maldos grupės „Marijos legionas“ susirinkimai.
„Jau pavyko suburti komandą, kuri dirba su vaikais. Su jaunimu norinčiųjų dirbti kol kas dar neturime, ieškome savanorių, sugebančių atlikti šį darbą. Reikia „mokėti“ jaunimo kalbą, mokėti juos priimti, suprasti, sudaryti sąlygas, kad jie čia galėtų jaustis saugiai,“, – sako P. Auryla.