Mažeikiškiai kartu su baikeriais minėjo Žemaičių vienybės dieną

Į aštuntus metus rengiamą žemaičių šventę atvyko mažeikiškių baikerių draugai ir bendraminčiai iš Klaipėdos, Pakruojo, Plungės, Skuodo, Telšių. Jono STRAZDAUSKO Nuotr.

[nggallery id=751 template=caption] Durbės mūšio ir Žemaičių vienybės dieną Mažeikių baikerių klubas „Ašvėnē“ tradiciškai paminėjo surengdami mažeikiškiams šventę – ji prasidėjo padėkos važiavimu miesto gatvėmis ir baigėsi koncertu Senamiesčio parke.
Į aštuntus metus rengiamą žemaičių šventę atvyko mažeikiškių baikerių draugai ir bendraminčiai iš Klaipėdos, Pakruojo, Plungės, Skuodo, Telšių.

Apžiūrinėjo techniką

Žemaitijos vėliavomis savo motociklus, automobilius papuošę šventės dalyviai rinkosi aikštėje prie „Eifelio“ prekybos centro. Skambant žemaitiškoms dainoms, baikeriai sveikino vieni kitus, bendravo, o jų išlydėti atėję mažeikiškiai apžiūrinėjo blizgančius motociklus, retai matomas ar jau istorija tapusias transporto priemones, tarp kurių stovėjo jaunajai kartai nematyti automobiliai: „zaporožietis“, „pobieda“, „moskvičius“, kelių rūšių „žiguliai“.
Į padėkos važiavimą pagrindinėmis Mažeikių miestų gatvėmis ratuotos technikos savininkus išlydėjo Kultūros centro mėgėjų teatro trupė „Visavi“ ir jos vadovė Daiva Gedvilienė.
Iškilmingo važiavimo metu dalyvius, kurių kolonoje riedėjo apie pusantro šimto motociklų ir pusšimtis automobilių, lydėjo policijos pareigūnų ekipažai.

Šventė be alkoholio

Padėkos kolona atvažiavo į Senamiesčio parką – keletą metų, kol buvo renovuojamos parko erdvės, žemaičiai baikeriai rinkdavosi Tirkšlių pušyne, kartą šventė vyko miesto paplūdimyje.
Važiavusiųjų koloną parke pasitiko daugybė mažeikiškių, kuriuos baikerių klubas „Ašvėnē“ vaišino arbata, grikių koše, čia galėjai išgerti kavos, vaisvandenių… Ir jokio alkoholio – tokios nuostatos savo šventės metu žemaičiai baikeriai laikosi jau ne vienerius metus.
„Durbės mūšio ir Žemaičių vienybės diena mums – ypač svarbi, brangi šventė ir mes nenorime, kad ji būtų pragerta. Tai ne kokios Joninės, kur alus – vos ne pagrindinis dalykas. O grikių košei buvome paruošę keturis šimtus indelių – pirmiausiai pritrūkome šaukštų, paskui – ir vienkartinių lėkščių, galų gale baigėsi ir košė. Bet pykstančių nebuvo“, – juokėsi Žemaitijos krašto draugijos pirmininkas, klubo „Ašvėnē“ prezidentas Eduardas Buta.

Lankėsi Durbėje

Šventinę programą teatralizuota kompozicija pradėjo į padėkos važiavimą žemaičius išlydėjusi mėgėjų teatro trupė „Visavi“, ją scenoje pakeitė svečias iš Vilniaus – žemaitiškai dainuojantis bardas Povilas Girdenis, atlikęs dainas savo tėvo, garsaus kalbininko, didelio žemaičių kalbos patrioto Alekso Girdenio bei kitų žemaitiškai rašiusių poetų žodžiais.
Mažeikiškių šiltai buvo sutikti grupė iš Šiaulių „Auksa žovis“ bei kvėdarniškių roko grupė „Štabas“, o koncertą jau sutemus užbaigė telšiškis dainininkas Kęstutis Jablonskis.
E. Buta pasakojo, kad baikerių klubas „Ašvėnē“ drauge su Klaipėdos, Plungės, Telšių motociklininkais lankėsi Latvijoje esančioje Durbės mūšio vietoje.
„Kas turime laiko, ten nuvažiuojame kiekvienais metais. Apsilankyti šioje vietoje mums yra svarbu, nes čia vyko vienas svarbiausių žemaičių kariuomenės mūšių“, – teigė E. Buta.

Prieš žemaičius jaučia atsakomybę

Durbės, Saulės mūšio minėjimus bardas P. Girdenis vertina palankiai, nes kiekviena istorinė data, anot jo, ir ypač tokios reikšmės – turi būti minima.
„Aš manau, kad tai, kaip yra pasirinkta minėti šiuo metu, šitas, panaudosiu populiarų žodį „formatas“ – puikus. Yra taikoma į ne vienos kartos muzikinį, estetinį skonį, čia derinamas solidumas su pramoga, labai gerai pasiektas vidurkis tarp oficialaus, pompastiško, meninio dalyko ir pramogos. Manau, kad taip turėtų vykti visos šventės“, – mažeikiškių renginį įvertino svečias.
P. Girdenis džiaugėsi, kad šventė yra blaivi, o tai reiškia, kad ji yra saugi.
Mažeikiškių žemaičių šventėje jis dalyvauja trečią kartą – dusyk dainavo Tirkšlių pušyne. Bardas pastebėjo, kad į šventę senamiestyje atėjo daugiau žmonių, nes vieta tokiai šventei – tinkama.
„Nelabai galiu jų lyginti, nes kiekviena čia vykusi šventė man yra labai brangi, todėl, kad ji susijusi su asmeniniais dalykais. Man – didžiulė atsakomybė, nes kai žemaitiškai dainuoji ne Žemaitijoje, publikai tai būna pramoga, o čia dainuodamas jaučiuosi kartu ir nuostabiai, ir atsakingai. Vien už tai, kad padainavai žemaitiškai, tau neplos, todėl dainas šiai programai renkuosi labai atidžiai“, – prisipažino atlikėjas.

Dainos grįžta namo

P. Girdenis dainoms tekstų beveik nerašo – pabandė, tačiau bandymai, pasak bardo, dar nevirto nei normaliais tekstais, nei dainomis. Daugiausia dainų jo repertuare – Amžinatilsį tėvo tekstais.
Nuo A. Girdenio eilėraščių viskas ir prasidėjo – dainuoti žemaitiškai žinomo mūsų kraštiečio sūnus pradėjo dėl savotiško pykčio. P. Girdenis prisipažįsta: iš prigimties jis yra dvikalbis – su tėvu ir broliu visada kalbėdavo žemaitiškai, su mama – bendrine lietuvių kalba. Ryšiai su tėvo gimtąja žeme nenutrūkę, nes nuo vaikystės čia visada vasarodavo.
„Jeigu jūs „Santarvės“ archyvus – kol ji dar buvo „Pergalės vėliava“ –  pakeltumėt, 1985 metų vasarą pirmame puslapyje galite rasti žinutę, kaip aš „Jaunosios gvardijos“ kolūkyje raudamas linus užsidirbinėjau gitarai. Kai kurie dainų tekstai parašyti čia, šitose apylinkėse: Voveriuose, Užlieknėje, Daubariuose, dar kažkada buvo vienkiemis tarp Jonaičių ir Užlieknės – tai, kaip aš sakau, dainos, jų tekstai tarsi grįžta namo, nes jie yra iš čia kilę, čia jų šaknys.
O pyktis mane suėmė todėl, kad žemaičių tarmė masinėje kultūroje buvo tapusi pajuokos objektu“, – kalbėjo pašnekovas.

Požiūris erzino

Erzinančią tendenciją P. Girdenis tebemato ir dabar: žemaičių tarmė masinėje kultūroje yra tapusi kaip pajuokos objektu – žemaitiškai kalbantis žmogus interpretuojamas kažkur tarp kvailio ir asocialo.
„Ir mane tai labai erzino. Mano tikslas buvo labai paprastas – aš gal dešimt metų dainavau bendrine kalba tiek savo, tiek kitų poetų tekstus. Ir iš to pykčio nusprendžiau parodyti, kad žemaitiškas tekstas gali būti normali daina – ir linksma, ir lyriška, neverčianti publikos juoktis vien dėl to, kad ji yra žemaitiška. Visada esu linkęs kovoti ne „prieš“, o „už“.
Aš tikrai nelinkęs kritikuoti tų žmonių, kurie tai daro – jie turi tokią teisę, nes daro sau pramogą, daro pramogą kitiems. Aš tai darau kitaip“, – teigė dainininkas.

Tekstų netrūksta

P. Girdenis įsitikinęs: žemaitiškų tekstų nepritrūks. Įsigalėjus interneto epochai, jų nesunku rasti – yra puikių tekstų, kartais net per daug – pradeda trūkti melodijų, kurios nesikartotų.
„Šitoje srityje judėjimas yra tikrai didelis. Galbūt literatai stengiasi ieškoti sau išraiškos priemonių ir tai yra puiku, juolab kad to imasi ir jaunimas. Prisimenu tėčio pasakojimą, kaip poetas Stasys Anglickis jį palaimino ir pasakė, kad imtų ir rašytų, nes jis tai gali daryti. Nors rašyti ne normine kalba yra labai sunku. Tarmės yra nesunormuota kalba, ji virsta kalba tada, kai yra parašoma gramatika ir sukuriamos bendros normos. Ir kol Mažeikiuose sako „tep“, o Užlieknėje „tap“, tai čia apie jokį norminimą negali būti nė kalbos“, – juokėsi P. Girdenis.