Rietavo ambasadore Skuode galima vadinti violončelininkę, Skuodo meno mokyklos mokytoją pensininkę Genovaitę Martyną Nomgaudienę. Tai ji, dvyliktasis Rietavo kornetisto ir violončelininko Mykolo Butkevičiaus (18681950) vaikas, pasekusi tėvo pėdomis ir pasirinkusi muzikės, kaip ir jos tėvas, kelią. Šiandien, kai iš po storo dulkių sluoksnio į dienos šviesą iškeliame Lietuvos dvarų istorijas, nors ir labai pamažėl, bet praregime, jog viena turtingiausių kultūros istorijų sietina su kunigaikščių Oginskių ir Rietavo vardu.
RIETAVO PIRMEIVYSTĖ
Pasakojant apie šį Žemaitijos miestelį, apie daugybę faktų, reiškinių ar įvykių Lietuvos kultūros istorijoje, galime pradėti žodžiu „pirmasis“. Iš čia pirmasis kilo lietuviškasis Lauryno Ivinskio kalendorius, čia turėjo dienos šviesą išvysti ir pirmasis jo redaguotas savaitraštis „Aitvaras“. Nuo Rietavo prasideda Lietuvos telefonizacija (1882 m.), elektrifikacija (1892 m.). 1835 metais kunigaikščiui Irenėjui Oginskiui panaikinus valstiečiams lažą, 18421850 metais čia atidarytos pirmosios Lietuvoje valstiečiams skirtos šešios taupomosios kasos, 1859 metais čia duris atvėrė pirmoji Lietuvoje agronomijos mokykla.
Bene įspūdingiausias Rietavo kultūros lyderystės faktas yra tas, jog Rietave 1872 metais kunigaikščio Bogdano Oginskio (1848-1909) iniciatyva įsteigta pirmoji Lietuvoje profesionali šešiametė muzikos mokykla, o 1885 metais suburtas pirmasis Lietuvoje profesionalus 60-ies muzikantų simfoninis orkestras, kuriam vadovavo profesionalas iš Čekijos Jozefas Mašekas. Galima būtų pridurti, jog Bogdano Oginskio brolis Mykolas 1873 metais muzikos mokyklą, o prie jos ir orkestrą įkūrė Plungėje. Vienas šios mokyklos moksleivių (18891893) ir orkestro fleitininkas – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.
RIETAVO VARGONININKO SŪNUS
Kai iš Raseinių į Rietavą atsikėlė gyventi vargonininko Adolfo Butkevičiaus šeima, dar nebuvo nė naujutėlaitės šv. Mykolo arkangelo bažnyčios mūro, o jo sūnui Mykolui tebuvo dešimt metukų. Gabų, į muzikavimą linkusį berniuką netruko pastebėti pats kunigaikštis Bogdanas Oginskis. Tai jis šį vaiką pakvietė į ką tik įsteigtą Muzikos mokyklą, kur berniukas išmoko groti kornetu ir violončele. Muzikos jį mokė būsimasis kompozitorius J. Kalvaitis, kapelmeisteris J. Mašekas. Po 1906-ųjų metų jo mokytojo J. Mašeko vadovaujamame simfoniniame orkestre Mykolui Butkevičiui teko šio orkestro dirigento lazdelė. Muzika M. Butkevičių lydėjo per visą gyvenimą, nors, kad ir kaip būtų keista, didelę dalį gyvenimo jis šeimai duoną uždirbo buhalteriaudamas miškų urėdijoje.
Garbingą muziko kelią nuėjusio M. Butkevičiaus biografijoje galima išskirti vieną reikšmingą detalę. Dar vaikystėje jis pažymėtas lemtingu ženklu – jo krikštatėviu tapo pats savo vaikų neturėjęs kunigaikštis Bogdanas Oginskis. Gabiam jaunajam muzikantui, krikštasūniui jis padovanojo sidabrinį kornetą su gražiai išgraviruotais inicialais „B. O.“. Vėliau Mykoliukas lankė pradinę mokyklą, Liepojos gimnaziją, studijavo Maskvos konservatorijoje ir ten įgijo orkestrinio dirigavimo specialybę. Tad, tapdamas Rietavo orkestro vadovu, jis jau buvo gerai pasirengęs ir subrendęs muzikas.
AUKŠČIAUSIOS PRABOS RIETAVO MUZIKA
Po 1909-ųjų metų, kuomet Rietavo orkestras nebeteko, kaip šiais laikais pasakytume, pagrindinio rėmėjo – kunigaikščio Oginskio – paramos, tam, kad tas orkestras gyvuotų ir toliau, jo vadovui M. Butkevičiui šią veiklą tęsti tapo garbės reikalu. Reikėjo išlaikyti dūdų orkestro branduolį, reikėjo muzikantus prikalbinti nepalikti Rietavo apylinkių ir dar pastaruosius sukviesti muzikuoti be jokio atlygio. Repetuoti orkestrantai rinkdavosi dvaro muzikantinėje, kur dabar įsikūręs Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus. Ir tokiomis nelengvomis sąlygomis ne tik muzikuota, bet dar tobulintas pats grojimo meistriškumas. Orkestras važinėjo groti po aplinkinius miestus, grojo įvairiausiose šventėse, iškilmėse, minėjimuose.
Pažymėtina ir tai, jog koncertai visada prasidėdavę nuo klasikos – būtinai skambėdavo M. K. Oginskio polonezas „Atsisveikinimas su Tėvyne“, maršai, J. Štrauso valsai. Nors dažnai buvo grojama populiari šokių muzika, M. Butkevičius vis dėlto liko ištikimas rimtajai, klasikinei. Tam, kad orkestras išlaikytų deramą profesionalumo lygį, pats jo vadovas iki išnaktų rašė muzikantams partitūras, pats sukūrė nemažai maršų, valsų, uvertiūrų.
Dažnai pats orkestre atlikdavo ir solo partijas. 1924-1928 metais M. Butkevičius dėstė muziką Telšių mokytojų seminarijoje, Plungės, Rietavo progimnazijose. Be to, būdavo dažnai kviečiamas diriguoti Plungės įgulos kariškių orkestrui, Rietave suorganizavo chorą, kuris buvo 1924, 1928, 1930 metų dainų šventės Kaune dalyvis.
INSTRUMENTŲ ISTORIJOS
Per antrąjį Pasaulinį karą, kuomet bombarduojamo Rietavo žmonės slėpėsi kur kas galėjo, M. Butkevičius skubėjo savo žmoną ir mažametes dukteris saugiai palikti žeminėje netoli namų. Už keleto minučių grįžęs pasiimti dviračio, Mykolas patyrė baisų išgyvenimą – ant dviračio bagažinės pritvirtinto korneto futliaro su instrumentu jau nebebuvo.
Kaip sako jo dukra Genovaitė Martyna, šitą instrumentą atpažintų ir šiandien, jei tik kur pamatytų – akyse tebestovi įdėklo žalias aksomas, ant sidabrinio korneto gėlytėmis kaligrafiškai išraižyti didiko Bogdano inicialai ir maži instrumento klavišiukai. Po šio įvykio, kaip sako muziko dukra, tėvelis net violončelės į rankas imti nebenorėdavęs. Ji paskutiniaisiais jo gyvenimo metais kybojusi virš tėvelio lovos uždengta permatoma marška.
Ta pati violončelė, Genovaitės tėvelio pirkta Krokuvoje, o gaminta Italijoje garsaus muzikos instrumentų meistro A. Stradivarijaus, šiandien – Rietavo muziejaus eksponatas. Ši Butkevičiaus šeimos palikuonių ir jo dukros dovanota violončelė muziejui įamžina garsaus muzikanto atminimą. Beje, ta pati violončelė, turėjusi būti parduota Šiauliuose, dar lėmė ir studentės G. M. Butkevičiūtės instrumento pasirinkimą ir vėl sugrįžo į patikimas rankas.
APIE MUZIKANTĄ MYKOLĄ
BUTKEVIČIŲ
Kai keturiasdešimtmetis našlys Mykolas Butkevičius vedė antrą kartą, už vyresniąsias jo dukras septyniolikmetė žmona Domicelė Matyžiūtė mažai ką buvo vyresnė. Labai mylėjęs berniukus ir mokėjęs juos prakalbinti muzikai, savo sūnų teturėjo vos du – Kostą ir Česlovą. Pirmasis grojo smuiku ir pianinu, antrasis tėvelio vadovaujamame orkestre „ėjo“ per visus žemesniuosius instrumentus – bosus, tenorus, vienintelis sugebėjo tėvui įtikti grodamas mušamaisiais.
Darnioje Butkevičių šeimoje niekada nebūta barnių. Savo žmoną muzikantas stengdavosi vežtis į visas šventes, kad, namų darbuose paskendusi, netaptų užguita. Šeima turėjusi porą tarnaičių, o nakčia ateidavusi ir naktinė auklė. Kaip sako pati jauniausia Butkevičiaus dukra Genovaitė, jų namuose būdavę ir didelių muzikantų suėjimų, kai šie po švenčių grįždavo pavargę ir sušalę. Puotos, žinoma, neprilygo toms, kokias teko matyti muzikantams Oginskių dvare, tačiau per muzikantų pajautą iki mūsų dienų keliavo jų bendrystės, muzikavimo kultūra. Gabus ne tik itin kontrastingiems instrumentams M. Butkevičius buvo imlus ir kalboms. Laisvai kalbėjo prancūziškai, vokiškai, lenkiškai, rusiškai, žydiškai. O didelę šeimą išlaikyti sugebėjęs muzikas dar mokėjo vaikus pakreipti ir deramo išsilavinimo linkme.
SKUODIŠKĖ MUZIKĖ – RIETAVO AMBASADORĖ
Genovaitė Nomgaudienė, dar besimokydama Vilniaus pedagoginiame institute, grojo studentų simfoniniame orkestre „Vilnius“.
1962 metais buvo paskirta į Palangą, kur mokė jaunuosius muzikantus groti violončele, bet, čia instrumento mokslui neįsitvirtinus, išvažiavo į uostamiestį. Ten nuo 1963-iųjų beveik dešimt metų S. Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje ji studentus mokė muzikos literatūros, visų teorinių disciplinų bei bendrojo fortepijono, buvo kurso vadovė, grojo Klaipėdos simfoniniame orkestre „Liaudies opera“.
Nuo 1974 metų iki užtarnauto poilsio – šešiolika metų – G. Nomgaudienė dirbo Skuodo muzikos mokyklos mokytoja (porą metų – nuo 1976 iki 1978 – buvo mokyklos direktorė – aut. past.). Šiemet, kai Skuodo meno mokykla švenčia 40 metų jubiliejų, G. Nomgaudienę galima oriai vadinti šios mokyklos kūrėja.
Tėvo netekusiai vos dvylikos metų, bet išoriškai labai panašiai į jį, tik jai, vienai jo dukrai, buvo lemta eiti pramintu muziko keliu. Ir gerąją muzikos sėklą sėti Žemaitijos, Skuodo muzikų širdyse.
Dabar, kai būna kviečiama į Rietave vykstančias šventes (tarptautinis Oginskių festivalis vyko šiemet rugpjūčio 26 – rugsėjo 30 dienomis – aut. past.), pelnytai tuo gali didžiuotis – didžiulis, didikų Oginskių Rietave, Plungėje pradėtas muzikų kelias tęsiasi. Iš garbios Rietavo muziejaus muzikantų galerijos į ją žvelgia ir jos tėvo Mykolo Butkevičiaus atvaizdas.
Laima SENDRAUSKIENĖ
