Jono STRAZDAUSKO nuotr.
„Žiburėlio“ pradinėje mokykloje aktyviai puoselėjamos etnokultūrinės tradicijos. Į šią veiklą stengiamasi įtraukti kuo daugiau miesto pradinių klasių mokinių.
Šiemet, vykdant etnokultūrinį projektą, itin didelis dėmesys skiriamas šnekamajai žemaičių kalbai, todėl mokykloje surengta žemaičių kalbai skirta šventė „Pupų pėdielis“.
Džiuginantys rezultatai
Etnokultūrą mokykloje puoselėjanti mokytoja Raimonda Česnauskienė pasakojo, jog taip jau sutapo, kad jų projektas, skirtas šnekamajai žemaičių kalbai, vyksta šalyje paskelbus Tarmių metus.
„Projektą pavadinome „Pupų pėdielis“, kadangi yra toks žemaitiškas eilėraštis: „Aš mažs vaikielis, kāp pupu pėdielis/ Kūtie pastatyts, avielių apkromtyts“. Tai reiškia, kad tas mažas vaikelis nieko negali pakeisti. Bet mes nusprendėm, kad dėl žemaičių kalbos vartojimo daug ką galima pakeisti nuo mažų dienų“, – teigė pašnekovė.
Padarius apklausą, kiek pradinių klasių mokinių mieste ir Tirkšliuose savo kalbinėje aplinkoje dar girdi kalbant žemaitiškai, gauti džiuginantys rezultatai: apie 70 proc. vaikų žemaičių kalbą girdi iš senelių, 50 proc. ją girdi kieme, iš tėvų – tik apie 30 proc., 50 proc. girdi mokyklose, parduotuvėje, turguose – apie 70 proc.
Svarbi kalbinė aplinka
Prieita prie išvados, jog jei mažas būdamas vaikas girdi kalbant žemaitiškai, savaime formuojasi jo sava vidinė kalbinė raiška, nors jis pats ta kalba ir nekalba.
„Jeigu mes vaikus skatinsime, paremsime, tai jie noriai kalbės savo gimtąja kalba. Tai ne mūsų, o mokslininkų išvados. Jeigu vaikas dar nekalba žemaitiškai, bet tą kalbą girdi, tai foneminė klausa užfiksuos tuos garsus ir vėliau, patekęs į tam tikrą aplinką, jis pradės ja kalbėti pats“, – samprotavo R. Česnauskienė.
Pedagogės teigimu, mokantis gimtosios tarmės, pavyzdžiu gali būti mūsų kraštietis profesorius Aleksas Girdenis, kuris sakė: kadir kokios kalbos besimokytum, nė viena nebus tokia artima, kaip tavo mamos kalba. Tarmę jis prilygina mamos kalbai. Tarmė yra kaip langai į pasaulį, o už tų langų būsi saugus ir ramus, nereikės niekur blaškytis. Todėl tarmė yra labai svarbi.
Puikiai kalba žemaitiškai
Į žemaičių tarmės šventę „Pupu pėdielis“ susirinko Senamiesčio, Pavasario, Kalnėnų, „Ventos“ pagrindinių bei „Vyturio“ ir „Žiburėlio“ pradinių mokyklų mokiniai ir mokytojai. Rengėjai visada pasirengę pakviesti ką nors iš kaimo mokyklų, nes kaime tarmė labiau išsaugota.
„Šiemet pasikvietėme Tirkšlių vidurinės mokyklos vaikus. Net dvi komandos jų buvo. Tirkšliškiai mokytojai parodė didelę iniciatyvą“, – pasidžiaugė R. Česnauskienė.
Mokytojų buvo paprašyta paruošti vaikus be jokios pompastikos: tiesiog kalbėti apie savo reikalus, bet tarmiškai. Išklausyta daugybė žemaitiškai papasakotų linksmų istorijų, pajuokavimų, rimtų dalykų.
„Įdomiausia, kad vaikai, susirinkę iš įvairių mokyklų, žemaitiškai kalbėjo labai gerai. Apie šventės įspūdžius kalbėjausi su savo mokiniais: jie jautėsi labai laimingi, jautėsi vieningi, visi savi. Jeigu tarmiškai kalbi, tu nebūsi melagis. Tas bendravimas vaikus labai pakylėjo. Renginys buvo vertas dėl žemaitiško mentaliteto, dėl pilietiškumo“, – tikino R. Česnauskienė.
Siekia paversti tradicija
„Žiburėlio“ puoselėjamas etnokultūrines idėjas labai palaiko šią veiklos sritį mokyklose kuruojanti, puikiai žemaitiškai kalbanti, renginyje dalyvavusi Švietimo skyriaus vyriausioji specialistė Violenita Juškevičiūtė, daug gaivių vėjų į šventę įnešė muziejininkai Raimonda ir Vytautas Ramanauskai, „Ventos“ pagrindinės mokyklos mokytoja Janina Eselskienė.
„Žiburėlio“ pagrindinės mokyklos direktorė Jovita Mingėlienė sakė norinti, kad žemaičių tarmės puoselėjimas mokykloje taptų gražia tradicija.
„Turim mokytoją, kuri gali ir moka tai daryti. Aš nesuprantu, kaip šeimoje, kur abu tėvai žemaičiai, su vaiku kalbama aukštaitiškai. Žemaičių kalba išliks tik tada, jei žemaičiai tėvai su vaikais kalbės tik žemaitiškai. Kaip gali būti, jei abu tėvai žemaičiai, o vaikas aukštaitis?“ – stebėjosi direktorė.
R. Česnauskienė prisiminė vieną žemaitę mamą, draudusią dukrai kalbėti žemaitiškai: esą ji suniveliuoja žemaičių ir lietuvių kalbas ir daro daug klaidų.
„O kalbininkas Juozas Pabrėža yra pastebėjęs: jeigu gerai moki žemaitiškai, tai nė kiek netrukdys lietuviškai bendrinei kalbai“, – teigė R. Česnauskienė.
